Ištikimas ginklanešys - burokėlių sriuba su džiovintais baravykais

Ar Jūs turite firminį patiekalą?
a) Taip;
b) Turiu keletą, kuriuos galėčiau pavadinti firminiais;
c) Ne;
d) N/N

Jei reiktų įvardinti viso ,,kulinarinio" gyvenimo firminį patiekalą, tikrai negalėčiau. Galų gale, o ką žymi "firmiškumas"? Dažnį - kaip dažnai gaminamas? Skonį - kaip puikiai pastoviai išgaunamas ir sulaukia komplimentų? Mėgiamumą  - kaip labai patinka pačiam gaminančiam, namiškiams... Kiekvienu skirtingu gyvenimo etapu tą garbingą vietą - yra dažnai gaminamas, suprask - skanus ir mėgiamas, užima vis kitoks patiekalas. Tai priklauso tiek nuo sąlygų ir aplinkos, tiek nuo organizmo būklės (nėštumas/normalumas) ir žinoma skonio pokyčių.

•  bendrabučio laikotarpiu gamindavau... dabar prisipažinsiu kelia nuostabą, bet kepdavau picas draugės gimtadieniui, pyragus, kepsnius, varškės apkepus, žodžiu gerbiu pati save - nes tai buvo sąlygų nugalėjimas, kai reikdavo plakti, maišyti, minkyti ir tt. kambaryje tik rankomis, be jokios techninės pagalbos, o nešti kepti į kažkelinto aukšto virtuvę, nes mūsų aukšte orkaitė visai neveikė, o ten tik nesireguliuodavo karštis :).
• tada tapau jauna žmona ir vėlgi labai buvau įsijautusi į šeimininkės vaidmenį - tuo metu susidarė visas šūsnis visokių receptų  žurnaliukų - ale kviečiu prie stalo, kuriuose aprašomus receptus išbandydavau, aišku neišeidavo ir be kuriozų - kai čili ten vadinosi vytenio troškiniu :), 
• buvo veiklusis laikotarpis, kai jau net papusryčiauti nelikdavo laiko, matyt ir gaminimui apskritai, nes neprisimenu nei vieno skanesnio epizodo iš tų metų; 
• pirmojo nėštumo laikotarpis, pažymėtas žuvies, žuvies ir dar kartą žuvies ir jokios vištos ir jokių saldumynų - tiek, kiek tada suvalgiau žuvies, matyt jau niekada nebesuvalgysiu, tiesa skonis irgi buvo labai specifinis ar bent jau atrodo taip dabar - kai šį savaitgalį pabandžiau iškepti karpį pagal tų laikų madą - ,,cielas" karpis su druska ir prieskoniais iškeptas orkaitėje, kaip dievą myliu, šįkart buvo visai neskanu... 
•  pamažu ateinantis vaikų meniu, kurio pagrindinis devizas - blynų, blynų. Vyresnioji dukra pasižymėjo siaubingu antiapetitu ir valgė maistą tik blynų forma (iki pusantrų metų maitinosi tik mamos pienu). Tad blynai, kotletukai, apkepai, sriubos sriubelės, mažosios dukrytės - o stebuklų, stebukle - valgomos košės - tapo kasdienybe.
• dabar, kai norisi kažko skanaus, kartais kiek gurmaniško (jūros gėrybių, avienos kepsnio,baklažanų su ančiuviais ), mažiau riebaus ,,ale" sveikesnio (trinta pomidorų sriuba ar pievagrybiai su špinatais), bet būtinai skanaus. 

Nors štai pradžioje šio traktato sakiau, kad negalėčiau įvardinti vieno patiekalo, vienok, panašu, kad yra keletas patiekalų, kurie vis dar sutinkami ant mano stalo - ištikimi kaip tie ginklanešiai: varškės apkepas, burokėlių sriuba su džiovintais baravykais ir  lenkiškas guliašas.
Tai štai koks ilgas įvadas gavosi į tokį paprastą patiekalą - burokėlių sriubą, pasirišu  Languotą prijuostę ir pirmyn į virtuvę. 

• 1,5 l mėsos sultinio;
• 2 nedidelių burokėlių;
• 1 morka;
• 2 bulvės;
• 0,5 stiklinės sojų pupelių (nebūtinai);
• 4-5 džiovinti baravykai;
• šviežiai grustų pipirų;
• persilado (petražolės su česnakais) prieskonių;
• druskos;
• 1 val šaukštas sojos padažo.

1. Išverdame mėsos sultinį. Jei dedame pupeles, jas irgi verdame kartu su mėsa - ilgiau nei visas kitas daržoves. 
2. Džiovintus grybus numirkome ir dedame į sultinį.
3. Dedame pjaustytas daržoves - pradedame burokėliais, baigiame bulvėmis.
4. Kai jau daržovės minkštos beriam prieskonius ir paliekame subręsti.

Taip grybai keliauja į džiovinimo krosnį Labanoro pagiry.

p.s. dukros komentaras: mama, tu juokinga, gi visi ir taip žino burokėlių sriubą. matyt vaiko lūpomis kalba tiesa, bet ką jau padarysi.