Buvo, buvo, kaip nebuvo - Raugintų kopūstų pyragas su džiovintais grybais

Ar jūs mėgstate raugintus kopūstus?

a) Taip, tai labai;

b) Kartais valgau;

c) Jei vaišina, iš mandagumo suvalgau;

d) Nemėgstu, nevalgau;

e) N/N

Rauginti kopūstai - tradicijos dalis. Dalis vaikystės prisiminimų. Kalnas kopūstų. "Čečkavimas"- jų pjaustymas. Morkos, spanguolės, antaniniai obuoliai - kaip priedai. Mano bobutė nedėdavo jokių kmynų. Didžiulė medinė bačka pilna kopūstų ir jų daužymas su didžiule medine "kuvalda". Gal iš vaiko pozicijų viskas atrodė tokių dydžių - kalnas kopūstų, bačkos dydis, ir tas medinis įrenginys jų daužymui, suslėgimui. Tačiau jei bent truputėlį teisingai prisimenu kiekius, niekaip nesuprantu kaip mes tiek tų kopūstų suvalgydavom.

Raugintų kopūstų pyragas su džiovintais grybais

Tešlai:

• 250 g sviesto (arba margarino);
• 2-2,5 stiklinių miltų;
• 1 stiklinė grietinės;
• 1 lengvai išplakto kiaušinio;
• trupučio druskos.

Įdarui:

• 500 g raugintų kopūstų (sako galima maišyti ir su šviežiais);
• 3 valg. šaukštų aliejaus,
• 300 g džiovintų grybų (galima naudoti ir kitokius);
• pipirų;
• petražolių;
• svogūnas;
• 1 išplaktas kiaušinis pyrago viršui patepti.

Pagrindui:

1. Sviestą sutarkuojame barokine tarka arba smulkiai supjaustome;
2. Suberiame miltus ir paminkome, kad darytųsi trupiniai;
3. Dedame grietinę, plaktą kiaušinį;
4. Suberiam druską;
5. Gerai išminkome;
6. Dedame į šaldytuvą, kad atvėstų.
7. 
   

Įdarui:

1. Džiovintus grybus pamirkome ir išverdame. 
2. Nukošiame ir dali nuoviro pasiliekame.
3. Supjaustome ir  pakepiname su svogūnu.
4. Raugintus kopūstus nuplauname; 
5. Sudedame apkepintus džiovintus grybus;
6. Įpilame truputį vandens ir grybų nuoviro ir patroškiname kol išgaruos skystis;
7. Sudedame prieskonius;
8. Atvėsiname.
9. Atšaldytą tešlą padaliname į dvi nelygias dalis - didesnioji padui, mažesnioji viršui. Iškočiojame tešlą ir ja išklojame formą (jei forma linkusi lipti, galima įtiesti kepimo popieriaus), taip pat ir kraštus.
10. Sudedame ir vienodai paskirstome kopūstų įdarą;
11. Užklojame likusia tešla viršų, sulipiname su pagrindo kraštais;
12. Aptepame išplaktu kiaušiniu;
13. Kepame 180C įkaitintoje orkaitėje 40min.

Šaltinis:  http://pasididziuojantinamuseimininke.blogspot.com/2010/10/rutos-receptas-kopustu-su-grybais.html#ixzz1J0u590mo 

Gaminta pirmą kartą.

9/10

Ar dar gaminčiau? Galbūt.

Rožinio puodo gyvenimo istorija- troškinys su raugintais kopūstais

Ar Jūs mokate tausoti daiktus?

a) Taip, aš daiktus prižiūriu ir jie man tarnauja ilgai;

b) Aš stengiuosi prižiūrėti daiktus, kad jie man tarnautų ilgai;

c) Ilgėliau man tarnauja tik kokybiški daiktai;

d) Daiktai yra tik daiktai, nereikia dėl jų ypatingai stengtis;

e) N/N.

Gyveno  kartą puodas, rožinis puodas.  Gimęs XX a. pabaigoje Jiesios gamykloje, ačiū - Skirmantei, apsigyvenęs mano virtuvėje. Tai ištvermingas puodas patyręs išbandymus ugnimi, karščiu - kepa troškinius orkaitėje, išbandymus šalčiu - kai vėsta šaldytuve gaspačio, išbandymus dėmesiu - kai jame patiekiama avienos sriuba, išbandymus kontrastiniu dušu, kai plaunasi indaplovėje, išbandymus šveitikliais, kai maudomas kriauklėje. Tai kantrus puodas, iškentęs tamsią pastalę bendrabutyje, atskirtį nutolusioje spintelėje senajame bute, tremtį į kaimą, kol vyko statybos, dabar, nugalėjęs aukščio baimę, gyvena palubėje - aukščiausioje lentynoje.  Rožinis puodas- reikalingas kasdienai, kai ruošiami šaltibarščiai,  progoms, kai susirenka svečiai ir valgom pomidorų sriubą, grybų sriubą, ale Charčio ar troškinį. Rožinis puodas - patikimas, ištikimas, pasirengęs tarnauti. 

• 0,5 kg  mėsos (pvz.: kiaulienos kumpio);
• 400 g  raugintų kopūstų;
• 1  sauja džiovintų grybų;
• 4-5 bulvės ;
• druskos;
• alyvuogių aliejaus;
• pipirų;
• nedidelis svogūnas;
• džiovintų petražolių;
• vandens, ar sultinio.

1. Mėsą supjaustome mažais gabaliukais, apibarstome prieskonias  ir pakepiname ant aliejaus;
2. Pamirkytus džiovintus grybus apverdame.
3. Pakepiname su smulintais svogūnais.
4. Kopūstus, jei rūgštoki nuplauname.
5. Bulves nuskutame ir dedame ant troškinimo indo dugno.
6. Tada dedame apkepintą mėsą.
7. Suberiame džiovintus grybus.
8. Ant viršaus dedame kopūstus.
9. Užpilame vandens, arba sultinio.
10. Dedame į 180 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie 1,5 val.
11. Skanaus.

p.s. bulvių mūsų šeimyna nemėgsta, ir šiame patiekale jos liko nesuvalgytos. Todėl galima be jų.

Ištikimas ginklanešys - burokėlių sriuba su džiovintais baravykais

Ar Jūs turite firminį patiekalą?
a) Taip;
b) Turiu keletą, kuriuos galėčiau pavadinti firminiais;
c) Ne;
d) N/N

Jei reiktų įvardinti viso ,,kulinarinio" gyvenimo firminį patiekalą, tikrai negalėčiau. Galų gale, o ką žymi "firmiškumas"? Dažnį - kaip dažnai gaminamas? Skonį - kaip puikiai pastoviai išgaunamas ir sulaukia komplimentų? Mėgiamumą  - kaip labai patinka pačiam gaminančiam, namiškiams... Kiekvienu skirtingu gyvenimo etapu tą garbingą vietą - yra dažnai gaminamas, suprask - skanus ir mėgiamas, užima vis kitoks patiekalas. Tai priklauso tiek nuo sąlygų ir aplinkos, tiek nuo organizmo būklės (nėštumas/normalumas) ir žinoma skonio pokyčių.

•  bendrabučio laikotarpiu gamindavau... dabar prisipažinsiu kelia nuostabą, bet kepdavau picas draugės gimtadieniui, pyragus, kepsnius, varškės apkepus, žodžiu gerbiu pati save - nes tai buvo sąlygų nugalėjimas, kai reikdavo plakti, maišyti, minkyti ir tt. kambaryje tik rankomis, be jokios techninės pagalbos, o nešti kepti į kažkelinto aukšto virtuvę, nes mūsų aukšte orkaitė visai neveikė, o ten tik nesireguliuodavo karštis :).
• tada tapau jauna žmona ir vėlgi labai buvau įsijautusi į šeimininkės vaidmenį - tuo metu susidarė visas šūsnis visokių receptų  žurnaliukų - ale kviečiu prie stalo, kuriuose aprašomus receptus išbandydavau, aišku neišeidavo ir be kuriozų - kai čili ten vadinosi vytenio troškiniu :), 
• buvo veiklusis laikotarpis, kai jau net papusryčiauti nelikdavo laiko, matyt ir gaminimui apskritai, nes neprisimenu nei vieno skanesnio epizodo iš tų metų; 
• pirmojo nėštumo laikotarpis, pažymėtas žuvies, žuvies ir dar kartą žuvies ir jokios vištos ir jokių saldumynų - tiek, kiek tada suvalgiau žuvies, matyt jau niekada nebesuvalgysiu, tiesa skonis irgi buvo labai specifinis ar bent jau atrodo taip dabar - kai šį savaitgalį pabandžiau iškepti karpį pagal tų laikų madą - ,,cielas" karpis su druska ir prieskoniais iškeptas orkaitėje, kaip dievą myliu, šįkart buvo visai neskanu... 
•  pamažu ateinantis vaikų meniu, kurio pagrindinis devizas - blynų, blynų. Vyresnioji dukra pasižymėjo siaubingu antiapetitu ir valgė maistą tik blynų forma (iki pusantrų metų maitinosi tik mamos pienu). Tad blynai, kotletukai, apkepai, sriubos sriubelės, mažosios dukrytės - o stebuklų, stebukle - valgomos košės - tapo kasdienybe.
• dabar, kai norisi kažko skanaus, kartais kiek gurmaniško (jūros gėrybių, avienos kepsnio,baklažanų su ančiuviais ), mažiau riebaus ,,ale" sveikesnio (trinta pomidorų sriuba ar pievagrybiai su špinatais), bet būtinai skanaus. 

Nors štai pradžioje šio traktato sakiau, kad negalėčiau įvardinti vieno patiekalo, vienok, panašu, kad yra keletas patiekalų, kurie vis dar sutinkami ant mano stalo - ištikimi kaip tie ginklanešiai: varškės apkepas, burokėlių sriuba su džiovintais baravykais ir  lenkiškas guliašas.
Tai štai koks ilgas įvadas gavosi į tokį paprastą patiekalą - burokėlių sriubą, pasirišu  Languotą prijuostę ir pirmyn į virtuvę. 

• 1,5 l mėsos sultinio;
• 2 nedidelių burokėlių;
• 1 morka;
• 2 bulvės;
• 0,5 stiklinės sojų pupelių (nebūtinai);
• 4-5 džiovinti baravykai;
• šviežiai grustų pipirų;
• persilado (petražolės su česnakais) prieskonių;
• druskos;
• 1 val šaukštas sojos padažo.

1. Išverdame mėsos sultinį. Jei dedame pupeles, jas irgi verdame kartu su mėsa - ilgiau nei visas kitas daržoves. 
2. Džiovintus grybus numirkome ir dedame į sultinį.
3. Dedame pjaustytas daržoves - pradedame burokėliais, baigiame bulvėmis.
4. Kai jau daržovės minkštos beriam prieskonius ir paliekame subręsti.

Taip grybai keliauja į džiovinimo krosnį Labanoro pagiry.

p.s. dukros komentaras: mama, tu juokinga, gi visi ir taip žino burokėlių sriubą. matyt vaiko lūpomis kalba tiesa, bet ką jau padarysi.